Tremtis ir karalystė

Iš įvairiausių meistriškai sukurtų perspektyvų Albertʼo Camus apsakymų rinktinėje „Tremtis ir karalystė“ vaizduojami žmonės, skausmingai susiduriantys su juos supančiu pasauliu. Žmona, dykumos naktyje išduodanti savo vyrą. Menininkas, paminantis savo troškimus ir visuomenės jam keliamus lūkesčius. Misionierius, brutaliai priverstas tikėti tuo, kas jam svetima. 

Nuo Prancūzijos, Šiaurės Afrikos iki Brazilijos šiuose pasakojimuose parodomi skirtingi dvasinės tremties veidai ir amžinos žmogaus paieškos vidinės karalystės, kurioje įmanoma atgimti.

1957-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato prancūzų rašytojo Albertʼo Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas užmezgė ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. Tai pirmoji apsakymų rinktinės „Tremtis ir karalystė“ (1957) laida Lietuvoje.